Istorija
Istorinė Suvalkų krašto apžvalga
Pirmaisiais Suvalkų krašto gyventojais buvo jotvingiai, kurie apsigyveno šiose žemėse apie 500 m. pr. m. e. Jotvingių gentys įsikūrė prie Vižainių ežero ir Biebžos upės slėnio. Vakarinė jų žemių riba siekė Didžiuosius Mozūrų ežerus, o rytinė - Nemuną.
Jotvingių visuomenė buvo organizuota gentiniais gimininiais principais. Gentys turėjo savo seniūnus. Šios grupės vienijosi tik karo ir grobio žygių metu. Jotvingių karingumas tapo jų genčių sunaikinimo priežastimi. Su jotvingiais kariavo lenkai, lietuviai ir kryžiuočiai, kurie 1283 m. galutinai įveikė jotvingių pasipriešinimą.
Suvalkų krašte, iki šių dienų, išliko daug jotvingių piliakalnių. Vietos, kuriose stovėjo pilys, vadinamos Pilių kalnais, tai stačiašlaitės kalvos su plokščia viršukalne. Žinomiausia ir gražiausia Suvalkų regiono kalva yra šalia Šiurpilio ežero iškilęs Pilies kalnas, ne mažiau įspūdingos Jeglinco, Sudavskie ir Osinkų kalvos. Nepaprastai įdomūs netoli Šveicarijos gyvenvietės išlikę jotvingių pilkapiai.
XIII a., po jotvingių išnaikinimo, Suvalkų kraštas beveik du šimtmečius buvo negyvenamas ir ilgainiui jis apaugo giria. Girios kolonizacijos procesas prasidėjo XVI amžiaus pradžioje, kai į šias vietas atkeliavo nauji gyventojai – iš rytų ir šiaurės rytų atvyko lietuviai, o iš pietvakarių - Mazovijos gyventojai. Tuomet buvo pastatyti dvarai, aplink kuriuos susikūrė Dovspudos, Račkų, Pilipavo, Prieraslio, Bakalaževo ir Vižainių gyvenvietės.
Ypatingai intensyvus Suvalkų krašto apgyvendinimo procesas prasidėjo prie Vygrių ežero įsikūrus kamaldulių ordino vienuoliams. Šios žemės buvo skirtos vienuoliams 1667 m. karaliaus Jono Kazimiero fundacine privilegija. 1694-1745 m. kamalduliai pusiasalyje pastatė bažnyčią ir vienuolyno pastatus. Vienuoliai steigė naujas gyvenvietes, smalos gamybos pečius ir geležies rūdos kasyklas, plytines, plieno lydymo įmones. Įkūrė Suvalkų miestą. Jie įvedė naujus girios ištelkių naudojimo metodus. 1796 m., po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo, Prūsijos valdžia konfiskavo vienuolyno turtą, o kamaldulius išvijo iš vienuolyno. Šiuo metu Vygrių vienuolynas yra gražiausiu Suvalkų krašto kultūrinio paveldo objektu.
Paskutinis nuniokotos girios kolonizacijos etapas prasidėjo XVIII a. antroje pusėje. Tuomet į šias vietas atvyko Rusijos caro valdžios persekiojami sentikiai.
Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo metu Suvalkų kraštas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Po Respublikos padalijimo, dvylika metų, Suvalkijoje viešpatavo prūsai. Sekantis istorijos etapas buvo palankesnis, Suvalkų kraštas buvo prijungtas prie Varšuvos Kunigaikštystės (1807-1815) , o vėliau - Lenkijos karalystės (1815-1832).
Pirmojo pasaulinio karo metais Suvalkijoje vyko įnirtingi Rusijos – Vokietijos kariuomenių mūšiai. 1915 m. Suvalkų kraštą užėmė vokiečiai, okupacija truko iki 1919 m. rugpjūčio 22 d. Vėliau Vokietija perdavė šį kraštą nepriklausomos Lietuvos valstybei. Kilo konfliktas, prasidėjo lenkų ir lietuvių kovos. Galiausiai, 1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta Suvalkų sutartis ir Suvalkų kraštas atiteko Lenkijai.
Antrojo pasaulinio karo metu, 1939 m. rugsėjo 21 d. į Suvalkus įžengė Raudonoji armija, kuri per keturias dienas užėmė visą Suvalkų kraštą. 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašytos Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sienų nustatymo ir draugystės sutarties pagrindu Suvalkija atsidūrė Trečiojo reicho įtakos sferoje.
1939 m. spalio mėn. buvo įkurta pirmoji slaptoji Suvalkų krašto draugija - Laikinoji Suvaklų krašto taryba. Ši organizacija nespėjo išplėtoti pogrindžio veiklos, nes jos nariai buvo išduoti gestapui ir sušaudyti. 1940 m. pavasarį pradjo veikti trys naujos pogrindžio grupės. Tačiau, 1941 metais dauguma narių buvo suimti ir tik nedaugelis jų išgyveno karą. 1944 m. spalio mėn. 23 d. Tarybinės armijos trečiojo Baltarusijos fronto pėstininkų divizija išstūmė vokiečius iš Suvalkų.